Švelnumas,
ne jėga
Spausdamas save stipriau sau nepadėsi. Padėsi leisdamas sau būti tame jausme, kurį jauti. Kiekviena praktika prasideda tuo pačiu kvietimu: nustok kovoti, pradėk pastebėti.
Prieš padėdami kitiems, susitikome su savimi. Su savo klausimais, nerimu, troškimu kažko radikaliai tikro.
Tai nėra metodas, kurį išmokome auditorijoje ar mokykloje. Tai kažkas, ką išgyvenome patys. Abu atėjome į šią veiklą iš savo poreikio suprasti savo vidinį pasaulį. Abu ieškojome metų metus. Ir abu, emocijų paleidimo praktikoje, atradome tą pačią gyvą tiesą — nereikia kovoti, užtenka išbūti su tuo, ką jauti.
O dabar lydime kitus šiame kelyje. Tai ir yra „Į Save“. Du žmonės, praėję savo šešėlius ir grįžę su nuoširdumu, atvirumu ir humoru, laikantys atviras duris kiekvienam, kuris pasiruošęs pro jas įžengti.
„Į SAVE“ ĮKŪRĖJAS
Emocijų paleidimo praktikas nuo 2011 m.
Rytis metų metus skaitė, mokėsi ir ieškojo kažko, kas iš tiesų padėtų pakeisti tai, kaip jaučiasi — ne tik tai, kaip mąsto. 2011-aisiais rado. Emocijų paleidimo praktika atvėrė jame kažką, ko nepasiekė jokios knygos ir seminarai.
2013-aisiais pradėjo vesti asmenines konsultacijas — tyliai, po vieną žmogų, iš lūpų į lūpas. Iki 2015-ųjų kalendorius jau buvo persipildęs, tad pradėjo organizuoti kursus, stovyklas ir telkti komandą.
„Į SAVE“ BENDRAĮKŪRĖJA
Sąmoningumo praktikė, koučerė, psichologė, kūno terapeutė ir buvusi verslo projektų vadovė.
Simona gilesnius gyvenimo klausimus pradėjo užduoti būdama vos šešiolikos. Kas kuria tikrą džiaugsmą? Ką reiškia gyventi prasmingai? Studijavo vadybą, kūrė karjerą vadovaujančiose pareigose — iš šalies viskas atrodė puikiai. Tačiau viduje žinojo: kažko trūksta.
Ilgus metus gilino praktiką greta profesinio gyvenimo: koučingas, psichologija, kūno terapija, meditacija. Mokėsi Lietuvoje ir budistų vienuolyne Nepale. 2017-aisiais paliko saugią karjerą, kad visiškai atsiduotų veiklai, kuria tiki.
Organizacinė Psichologija · Koučingas
Kūno terapija · Mindfulness

KAIP IKI ČIA ATĖJOME
Skirtingi metai. Tas pats klausimas vedė abu: kaip padėti žmogui grįžti į save?
Sulaukus šešiolikos pradėjo skaityti filosofines knygas. Pradėjo uždavinėti klausimus, kurių niekas aplink tuo metu nekėlė: Kas kuria tikrą džiaugsmą? Ką reiškia gyventi prasmingai? Iš šalies viskas atrodė gerai. Viduje — tuštuma, kuriai dar neturėjo pavadinimo.
Pirmą kartą aiškiai patyrė, kaip vidiniai pokyčiai keičia tai, ką jauti ir kaip gyveni. Natūraliai žmonės pradėjo ateiti pas ją kalbėtis. Sakė, kad po pokalbių kažkas tapdavo aiškiau, ramiau. Tuo metu ji dar nesuprato, kad tai ir taps pagrindine jos gyvenimo kryptimi.
Atrado asmeninį tobulėjimą ir pradėjo skaityti viską, ką tik galėjo rasti. Ketverius metus — knygos, idėjos, metodikos. Kol vienas sakinys mėgstamiausio autoriaus knygoje jį sustabdė ir privertė susimąstyti: „Kiek dar skaitysi ir nieko nedarysi?“ Padėjo knygas ir išėjo ieškoti gyvo patyrimo.
Atvyko į stovyklą tikėdamasis meditacijos. Rado kur kas daugiau — emocijų paleidimo praktiką. Laisvė buvo tokia staigi ir tikra, kad jis bemat pradėjo visiems apie tai pasakoti. Vieni norėjo girdėti. Kiti — ne.
Kurdama karjerą versle, pradėjo burti moterų sąmoningumo, santykių ir autentiško gyvenimo bendruomenę. Tai vedė ją giliau: koučingas, psichologija, kūno terapija, emocijų paleidimas, meditacija, mindfulness. Mokėsi Lietuvoje ir užsienyje, budistų vienuolyne Nepale.
Išgirdo tylų, aiškų vidinį balsą: „Noriu konsultuoti.“ Išsigando. Žinojimas nedingo. Pradėjo dirbti su žmonėmis akis į akį, veikla plėtėsi iš lūpų į lūpas.
Kalendorius buvo perpildytas. Pradėjo organizuoti kursus ir stovyklas. Komandą subūrė iš artimiausių žmonių ir iš labiausiai atsidavusių klientų, pajutusių pašaukimą.
Priėmė vieną svarbiausių savo gyvenimo sprendimų. Paliko saugią, finansiškai stabilią karjerą, kad galėtų visiškai atsiduoti tam, kuo tikrai tiki. Iš šalies atrodė nelogiška. Viduje žinojo — nebegali gyventi iš pareigos, statuso ar lūkesčio prisitaikyti. Tai buvo sprendimas daugiau nebeišduoti savęs.
Prisijungė prie Ryčio komandos. Nuo pirmų susitikimų jo mąstymas apie žmogų, apie sąmonę, apie vidinius procesus jautėsi artimas jos pačios mąstymui. Su laiku bendradarbiavimas gilėjo ir išaugo į bendrą veiklą.
Intuicija nuvedė prie kito žingsnio — instruktorių mokymų. Kad praktika galėtų dalintis per kitas rankas, kitas širdis. Nuo tada paruošta daugiau nei 150 instruktorių.
Po šešerių metų bendradarbiavimo tapo aišku — kartu jie gali sukurti kažką reikšmingesnio, nei kiekvienas atskirai. „Į Save“ tapo bendra veikla, bendra vizija ir bendru įsipareigojimu: kurti erdvę žmonėms, kurie jaučia, kad nebereikia gyventi iš baimės, pareigos ar prisitaikymo. Žmonėms, kurie nori susigrąžinti pasitikėjimą savimi, savo balsą ir savo gyvenimą.
Skirtingi metai. Tas paats klausimas vedė abu: kaip padėti žmogui grįžti į save?
Spausdamas save stipriau sau nepadėsi. Padėsi leisdamas sau būti tame jausme, kurį jauti. Kiekviena praktika prasideda tuo pačiu kvietimu: nustok kovoti, pradėk pastebėti.
Gilias tiesas sakome paprastais žodžiais. Jokios mistikos, jokių paslėptų žinių. Nešnekame to, ko dar negalime įvardinti aiškiai.
Dalijamės tuo, ką radome, ir klausomės tavęs. Kiekviename kurse, konsultacijoje, stovykloje santykis tas pats: du žmonės, einantys tuo pačiu keliu kartu.
Ši veikla vyksta kasdienybėje — tarp bėgimo į mokyklą, sunkumo ant krūtinės ar mamos žinutės. Ir kartu atsiveria į kažką erdvaus. Abu vienodai tikri, abu vienodai svarbūs.

Nereikia žinoti, nuo ko pradėti, ar suprasti, kaip tai veikia. Užtenka tik truputį smalsumo.
Jei kažkas šiame puslapyje pasirodė pažįstama, jei kažkas tavyje pasakė „taip“ anksčiau, nei protas spėjo paaiškinti kodėl — to užtenka. Tai ir yra pradžia.
Jokio skubėjimo.