„Raktai į tavo širdį“

Saugumo ir baimės temoje patirsi:

Esame saugiame kambaryje, tačiau jaučiame stiprią baimę, beveik grėsmę, kortizolis plaukia į kraują taip, tarsi laukinis žvėris kėsintųsi į mūsų gyvybę.

Ar pažįstamas jausmas? Mūsų chemija suveiks lygiai taip kaip protėviui prieš milijoną metų, nors nesu laukinėj aplinkoj, tik perskaičiau nemalonę žinutę telefone.

Perdėta reakcija į mintis, tariamą „turbūt nutiks tai, nes taip jau yra buvę man ar kitam“ nėra adekvati, nes pavojus tėra vaizduotėje.

• Kodėl mes pasiduodame baimėms ir prarandame savo saugumo jausmą.
• Ką reiškia įkūnyti savo žinias ir technikų išmanymą, kad tai taptų gyvenimo dalimi.
• Kas yra pats svarbiausias dalykas, kalbant apie baimes ir nerimus.
• Kas yra susijungimas su tikrove ir ką jis leidžia kurti toliau.

Stovyklos privalumas tai, kad turime pakankamai laiko pasinerti į procesą ir ištyrinėti save giliau, todėl tikiu, kad atrasi dar erdvesnį saugumo jausmą, slypintį už visų baimių.

Ramybės ir nuoskaudų tema patirsi:

„Ne, to niekada neatleisiu.“ Taigi, nešiosiuos su savimi, laikysiu nuoskaudą, vis prisiminsiu ir priminsiu. Tai vis dar drasko sielą bet noriu to laikytis…?

Tai ko neatleidi, labiausiai veikia tave, o ne žmogų, kuris tą skausmą iššaukė. Atleisti nereiškia pateisinti ar nesiekti pasekmių.

• Nuoskaudos niekur neišnyksta savaime, net po dešimčių metų.
• Kai kurias nuoskaudas ir sukūrėme patys, sakydami „tu ne toks kaip aš svajojau.”
• Atleidimas yra susijęs su tavim ir tik su tavim.
• Atleisti gali tik priėmęs sąmoningą sprendimą tai padaryti.

Jei atrasi, kad nuoskaudomis skriaudi tik save, bus aišku, kad atleisti galima absoliučiai viską. Taip, be išimčių.