fbpx

Kaip nebūti šikniumi ir turėti palaikymą pradėjus medituoti

Kaip nebūti šiknium pradėjus medituoti ar sveikai maitintis.
Kas padės turėti palaikymą gilinantis į save, praktikuojant ir renkantis pokyčius gyvenime.

„Žinai, kad čia nuodai tavo kūnui?“ prieš daug metų pasakiau kažkam iš pažįstamu, kuris gėrė vyną. Dariau tai ne kartą ir net ne du. Apie mėsą, alkoholį, visokį kitokį „nesveiką“ maistą. Keletui metų buvau tapęs visišku šiknium aplinkiniams, kai pradėjau domėtis sveikai mityba ir vykdyti pokyčius savo gyvenime. Pabuvau tokiu „piktu vegetaru“, kai raukdavau nosį ir tikrai keletą metų mėsa smirdėjo, o paskui kažkaip praėjo ir tai. Įdomiausia, kad po 10 metų, net ir vegetaru nustojau būti.

Sekanti stadija buvo „dvasingo šikniaus“, kai jaučiausi radęs šventąjį gralį, kuris tinka viskam, visur ir visiems ir bandžiau atversti į naują emocijų paleidimo tikėjimą žmones, per pirmus metus ar dvejus kai pats patyriau kaip nuostabiai tai veikia.

Tas jausmas viduje, kad atrodo jog žinau „teisingą“ požiūrį, teisingą priėjimą prie situacijos, kaip padėti, kaip išgelbėti kažką nuo skausmo ir kančios. Atrodė toks stiprus ir toks tikras, kad negalėdavau susiturėti nepasakęs, nepamokęs ir „nepadėjęs“ neprašomas. Kartais aiškiai pajausdavau, kad perlenkiau lazdą tik trūko suvokimo, kad tas prievartinis gelbėjimas, gydymas ir pagalba vistik kyla iš poreikio kažką įrodyti ir pasitvirtinti viduje – kad tai gerai, teisingą ir t.t.

Ego gavo puikų naują žaislą, kaip galima dar pabandyti užsitarnauti meilės, dėmesio ir pagyrimų.

Vėliau mačiau kaip kai kurie mano klientai susiduria su didžiuliu artimos aplinkos priešinimusi jų ėjimui į save ir priekaištais, kad „čia tau nepadeda, tu vistiek va pyksti, nieko tu čia nepasikeitei“. Ta fazė, kurioje pakliūnam į dvasingą, filosofinį išdidumą dažnai būna stipriai nemaloni aplinkai, nes iš teisumo viduje vis norisi pakeisti pasaulį ir žmones aplinkui.

Gi tai taip paprasta „Viskas būtų gerai, jeigu tu tiesiog darytum kaip man atrodo“ kam taip nebuvo santykiuose bent kartelį kitą?

Žinodavau, kad žmonės pasiekė kitą lygį meilės ir atjautos, kai ta pati šeima, kuri sakė „ai vėl tu čia savo tom nesąmonėm užsiimi“ pradėdavo kartoti „gal galėtum paleist arba pamedituot, jau matau kažkaip pikta daraisi“. Tai būdavo aiškus požymis to, kad praktika pradėjo keisti jų santykį į lengvesnį, paprastesnį ir aplinka jau tai mato, pastebi ir palaiko, nes jiem smagiau gyventi šalia žmogaus, kuris žino kaip nurimti, kuris geba atsiprašyti, kai nėra teisus. Nes išmoko turėti savo požiūrį ir leisti artimiesiems turėti savo požiūrį, be poreikio nugalėti juos savo filosofija.

Prieš keletą dienų klientės vyras paprašė jos perduoti man padėką nuo jo. Tai tarsi dovana nuo jo, kuri parodo, kad ji per kelis mėnesius bendro darbo tapo žmona su kuria jam gera gyventi.

Kai tik praktikuojantis žmogus pradeda vystyti atjautą, kai jo priėmimas tampa ne reikalavimu, o gyva išraiška švelnaus supratimo kitokiai nuomonei, poelgiams. Kuo daugiau ramybės nutinka paprastose gyvenimo situacijose, tuo labiau aplinka palaiko tai.

Laisvė atveria gyvybingumą, kuris skleidžiasi švelnumu ir meile ne todėl, kad reikia, o todėl, kad tai natūralu ir tikra. Žmonėms gerą būti šalia to šaltinio ir atsiranda palaikymas ten kur jo trūko.

Mano patirtimi ir požiūriu kelias į tai eina per savęs visokio priėmimą. Tai kas erzina kitame bus atstumta savyje. Atsiverdami ir pastebėdami tą vidinį atstumimą, pretenzijas, įsivaizdavimus kaip turėtų būti, o nėra – ir visam tam ką randam suteikę erdvės ir laiko būti. Sugrįžtam į taiką su savimi ir aplinka.

Savo švelniu, smalsiu dėmesiu patyrę, kad VIDUJE NĖRA PRIEŠO tik tavo paties jausmai ir dalys tavęs, kurios buvo atstumtos ir pasmerktos, netinkamos. Tada Įgyjame galimybę patirti, o ne tik iš kitų išgirsti, kad viskas esi tu ir visur randi meilę esančią už jausmų, tokią kuri neturi sąlygų, reikalavimų, tokią, kurios negali prarasti ar atrasti, nes ji jau yra tavo esmė.

Norint tai pritaikyti pasinaudok paprastais žingsniais:

  1. Patyrinėk kokie poelgiai, savybės, požiūris tave erzina, atrodo netinkami ar nepriimti, ką norėtum pakeisti savo artimiausiuose žmonėse?
  2. Ar galėtum įsivaizduoti save lygiai lygiai taip besielgiantį, atrodantį, besijaučiantį, kaip tas žmogus, kurį nori pakeisti? Įsikūnyk į tokį save.
  3. Pastebėk kokia reakcija tavo kūno pojūčiuose, emocijose, mintyse, kai tai įsivazduoji? Kai tu tampi tokiu.
  4. Ar galėtum pasveikinti ir pripažinti visas reakcijas, kad jos tiesiog yra ir jos tokios – pojūčiai, emocijos, mintys, gal net ginčai ir diskusijos, mintyse?
  5. Jei tu tai patiri, vien įsivaizduojant – tai ar konfliktas vyksta su kitu žmogumi ar jis dabar vyksta tavo viduje?
  6. Ar galėtum leisti sau bent trumpam, minutei pabūti su savimi tokiu švelniai, įsileisti ‘tą’ save ir padaryti tokiam sau vietos viduje?
  7. Pasmalsauk kokia dabar reakcija į žmogų kuris erzino? Jei dar yra svorio ir atrodo nepriimtina, tiesiog kartok šiuos žingsnius kol būsi taikoje su savimi tokiu ir su kitu žmogumi, kaip jis yra.

Būdami taikoje su savimi pačiais įvairiausiais ir nebūtinai ‘gerais’ tampame gyvi ir atsiranda patyrimas meilės besąlygiškumo, o tai žmonėms aplinkui, kaip nektaras bitutėms, traukia, džiugina ir užpildo.

Kviečiu susitikti su savimi, išdrįsti pažiūrėti į savo šešėlius ir vietoj pastangų pasirodyti ‘geru’ žmogumi, tiesiog būti gyva atjautos ir meilės išraiška.

Related Articles

Santykiai poroje

Pirmiausiai, nuo ko visada pradedu kalbėjimą apie santykius tai yra tai, kad tokio dalyko, kaip santykių nėra! Tavo mylimasis ar mylimoji jų neturi. Tokių kaip santykių, kuriuos tu gali pačiupinėti, tarp žmonių – nėra. Yra tavo istorija, tavo galvoje ir yra kito žmogaus istorija jo galvoje apie jūsų bendrus santykius. Aš turiu savo istoriją apie santykį su žmona, aš turiu savo istoriją apie santykius su savo vaikais, tėvais, draugais, pažįstamais, kaimynais, bendradarbiais ir t.t., o jie turi savo istorijas…

Kas yra tikslai ir kam jie reikalingi? 2.

Daugelis žmonių tikslus labai sureikšmina. Jiem tai atrodo sudėtinga, ypatingai svarbu, baisu nesuklysti, super didelis reikalas, gal net su abejone “ar tikrai būtent to norėtųsi”. To pasekmė, kad apatiškai nusprendžiama: “man nesvarbu…”, “koks skirtumas”, “kaip einasi taip ir bus gerai”, “vėliau tuo užsiimsiu” ir pan…

Tikslai ir naujos realybės vizija. 1.

Šiandien aš jums kalbėsiu apie tikslus. Yra žmonių, kurie jau kuri laiką paleidinėja emocinius blokus ir patiria daug vidinės ramybės, bet didelių pokyčių savo gyvenime jie neturi. Buvo žmonių kurie paleidinėjo metus, du ir vėliau jie nusprendė, kad paleidimai jiems neveikia ir metė šią praktiką. Jie tiesiog sakė, kad negauna to ko nori, nors praktikuoja daug. Kažkas jiems neveikia. Aš nesuprasdavau. Kaip tu gali tiek laiko neturėti rezultatų?