Santykiai poroje

iš Ryčio Lukoševičiaus paskaitos, 2016, internetinio kurso “Esu laisvas 3”.

Pirmiausiai, nuo ko visada pradedu kalbėjimą apie santykius tai yra tai, kad tokio dalyko, kaip santykių nėra! Tavo mylimasis ar mylimoji jų neturi. Tokių kaip santykių, kuriuos tu gali pačiupinėti, tarp žmonių – nėra. Yra tavo istorija, tavo galvoje ir yra kito žmogaus istorija jo galvoje apie jūsų bendrus santykius. Aš turiu savo istoriją apie santykį su žmona, aš turiu savo istoriją apie santykius su savo vaikais, tėvais, draugais, pažįstamais, kaimynais, bendradarbiais ir t.t., o jie turi savo istorijas…

Kokia ta istorija, mano galvoje, apie santykius priklauso tik nuo manęs, nes ji konstruojasi pagal mano mąstymo šablonus, sąmonės ir pasąmonės programas, įsitikinimus, vertybių skalę, nuotaikas, emocijas. Taip susidėlioja visų santykių istorijos, todėl, dviejų žmonių santykių istorija, apie jų santykius visada skiriasi. Vienas bendrus santykius mato vienaip, kitas – kitaip. Iliuzinė, įvairiais sluoksniais prote suformuota istorija tau trukdo mylėti tai taip kaip yra ištikrųjų. Mes su ta istorija ir su tuo žinojimu -„aš žinau kaip yra“, „aš žinau koks yra tas žmogus“ – neleidžiame sau matyti taip, kaip yra šiuo metu, kaip yra be jokių filtrų ir suformuotų šablonų.

Santykiai – yra tavo istorija, taip kaip tu matai ir taip kaip tu jauti. Bet kitas mato ir jaučia savaip. Jums atrodo, kad jūsų santykis yra nuostabiai ypatingas, o kitas tuo metu galvoja- „na taip, galėtu ji ir pasikeist truputį, tas jos elgesys erzina, bet aš nieko nesakysiu, nes turbūt nusimins…“. Žmonių istorijos skiriasi….

Visa disharmonija santykiuose ateina per jaučiamus vidinius trūkumus- trūkumus kontrolės, pritarimo, saugumo, vienio ar atskirumo. Mūsų viduje esantis trūkumas, su kuriuo mes susitapatiname, tarsi uždengia meilę ir tu nebegali jos jausti. Neleidi sau jausti. Giliniesi į savo paties diktuojamų istorijų trūkumus, vietoj besąlyginio priėmimo ir tiesiog mylėjimo taip, kaip yra čia ir dabar…

Dažniausia jeigu esame kuo nors nepatenkinti santykiuose, vadinasi turėjom išankstinį lūkestį. Jeigu pykstam – turėjom lūkestį. Nusivylėm – turėjom lūkestį. Nuliūdom ir nusiminėm dėl kažkokių pasakytų arba kaip tik nepasakytų, žodžių – vėl turėjom lūkestį. Tavo lūkesčiai ir norai: „noriu, kad man gražiai šnekėtų“, „noriu, kad padarytų tą ir aną“, „noriu jausti iš jo ar iš jos tą ar kitą“ tiesiog trugdo būti, matyti savo žmogų naujai kiekviena akimirką ir mylėti jį tokį, koks jis yra čia ir dabar. Nuolat lyginam jį su įsivaizduojamu šablonu, su tuo vaizdu kaip norėtume, kad būtų, kaip tikimės. O žmogaus, tokio koks jis yra, kaip jis jaučiasi, kaip jis dabar, šią akimirką, su tavim būna, nebematom ir nepriimam. Jis nesutampa su tavo galvoje jau suformuotu lūkesčiu ir šablonu – tau nebepatinka. Vietoj stebėjimo ir buvimo ten, kur dabar esi, dažniau gilinies į savo išankstines iliuzijas, kaip nori, kad būtų ir ar tai sutampa su tavo susikurta istorija apie tai kaip turetų būti. Jei nesutampa – kyla nepasitenkinimo jausmai. Tai santykiu iliuzija!

Kadangi tai yra mūsų asmeninė, vidinė istorija, mūsų galvoje, vadinasi tik mes ir galim ją pakeisti. Taip, kaip patys sukuriam nepasitenkinimą santykiais, dizharmoniją savo viduje, taip mes galime sukurti harmoniją ir ramybę savo viduje.

Dar vienas labai įdomus pastebėjimas, kad dažnai santykiuose esame aukos vaidmenyje – tai reiškia aš čia nieko negaliu pakeist, aš niekaip to neįtakoju – „kodėl vyras toks kiaulė, o aš nuskriausta ir vargšė (auka)“, „su manim viskas gerai, o jis atėjo ir mane įžeidė“…. kaltinam, vertinam, tiesiog rodom pirštu ir sakom „va čia, vat jeigu ne jis ar ji tai būtų taip ar anaip“, “ jeigu darytų tą ar aną, tada viskas būtų gerai“, arba „jei kažko nedarytų tada būtų gerai“ ….iš tikro, tai tik pasiteisinimai būti auka..

Kodėl mūsų santykiai porose daugumai yra tokie komplikuoti? Kodėl ten tokios didelės baimės, prisirišimai, pavydas? Todėl, kad mes esame patikėję, kad tie vidiniai trūkumai, kuriuos patiriame ir jaučiame, yra Meilė. Kad jeigu aš be tavęs jaučiuosi nesaugiai, o su tavim jaučiuosi saugiai, vadinasi aš tave myliu. Mums atrodo, kad jeigu aš noriu tave kontroliuoti, jeigu aš noriu tave pakeisti, tave pataisyti, patobulinti – yra Meile, bet juk tai paprasčiausiais noras kontrolės. Jaučiame kontrolės trūkumą ir jį laikome meilės įrodymu. Jeigu aš nustojau norėti tave pakeisti, tai tarsi aš tavęs nebemyliu. Jeigu aš esu taikoje su tuo, koks tu esi, tuomet dažnai atrodo, kad kažkas negerai. „Nebeturiu pretenzijų, tai turbūt man neberūpi.“ Jei aš sėdžiu vienas ir man trūksta pritarimo ar jaučiuosi blogai: vadinasi nejaučiu meilės, nejaučiu ramybės. O su tavim jaučiu meilę ir ramybę vadinasi aš tave myliu, nes man trūksta pritarimo , kuris yra pas tave.

Beveik visi santykiai kuriami iš trūkumo „man vienam blogai“. Todėl šis trūkumas po to santykiuose ir manifestuojasi, įsigyvendina. Tai yra mūsų neišmoktos pamokos, nepaleistos istorijos ir proto programos. Kol tu tiki, kad tavo meile yra pas kitą žmogų – jausi santykiuose meilės trūkumą, nemeilę. Kol tiki, kad saugumas priklauso nuo išorės – jausi nesaugumą. Tiki kad viską kontroliuoji – jausi kontrolės trūkumą. Tuomet atėjus į santykius anksčiau ar vėliau tai pradės kilti ir pasireikšti realybeje. Pradžioje viskas gražu, romantika, darna, bet vėliau mūsų vidinės programos padaro savo darbą, jos iškelia į paviršių tai, kas buvo viduje paslėpta. Kartais užtenka vien tik pradėti galvoti apie žmogų ar santykius su juo, kai tau viskas jau pradeda kilti. O iš kur ateina vaizdai ir jausmai? Tai tik asociacijos.

Vienas juokingesnis mitas apie meilę yra – drugeliai pilve. „Jeigu jaučiu drugelius pilve, tai įsimylėjau…“ Jeigu tau tai yra pagrindinis sanktykių ir žmogaus įsimylėjimo įrodymas, tai tu jauti baimę, kad tave atstums, baimę, kad tu nepatiksi toks, koks esi. Tada sakai: „man su tuo žmogum tiesiog rankas ir kojas „atima”, „širdis daužosi“- bet tai yra baimės, adrenalino simptomai… Jeigu tu lauki kol tau kažką duos, pasakys, palies tave, tai tuo momentu tu negali sakyti, kad meilė yra pas tave. Tau gali atrodyti kas tik nori, bet tai ne meilė.

Įsivaizduokite savo pirmą pasimatymą visiškame nuoširdume, nuogoje tiesoje- „man su tavim taip gera, todėl aš tikiuosi iš tavęs gauti savo meilę, savo laimę, savo saugumo jausmą, tikiuos, kad visada atitiksi visus mano lūkesčius, man jų net nepasakius, tikiuosi, kad atspėsi mano norus, net jų nežinodamas ir t.t.“ O tau sako: – Taip, o aš tavyje tikiuosi surasti visą savo džiaugsmą, meilę, ramybę, visą švelnumą…. Ar susitiktumei eiti į antrą pasimatymą jeigu aiškiai žinotum kiek iš tavęs tikisi, kokie iš tikrųjų yra to žmogaus lūkesčiai? Tu suvoki, kad to žmogaus meilės neturi, nesinešioji ir stalčiui nelaikai, o jam atrodo, kad nešiojies, nors tau atrodo, kas jis turi tavo meilę, ją nešiojasi ir laiko stalčiuje… Po kurio laiko jeigu viso to nepaviešiname, neišsakome tiesiai šviesiai – ateina nusivylimas.

Pradžioje viskas atrodo nuostabiai. Priklausomai nuo programų tokia būsena gali trukti dienom, savaitėm, mėnesiais ar net metais. O paskui vis tiek pradeda lysti pykčiai, nuoskaudos, nepaleisti jausmai, kurie realiai net nėra susiję su tuo žmogum. Tai yra tavo jau atsinešti į santykius šablonai, skausmas iš praeities,iš šeimos, tėvų, praejusių santykių. Kol tu laikaisi to skausmo ir ignoruoji jį, nes nemalonu, tol tau baksnos gyvenimas, iškeldamas situacijas su kitu žmogum ir bandys parodyti tai tam, kad paleistum ir atsipalaiduotum ir nebekankintum savęs ten, kur jau nieko negali pakeisti, nes tai yra praeitis.

Kuo daugiau tu jauti meilės iš vidaus ir kuo stipriau tu myli save, tuo tavo santykiai yra geresni. Nes kai tu jauti meilę, tu jauti meilę ir sau ir kitiems. Neįmanoma jausti meilės tik sau, o kitų nemylėti. Tą akimirką, kai tu nejauti meilės kitam, tu tiesiog nejauti meilės sau, savo viduje.

Ankščiau ar vėliau, paleidinėjant užspaustas emocijas, vieniems stipriai, kitiems silpniau, išlenda baimė, kad jeigu “aš paleisiu, jei man nebebus trūkumo, man nereikės santykių ir aš jų neturėsiu”, todėl mes esame įsitikinę, kad geriau pasilikti šį trūkumą ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Jei aš viską paleisiu, aš nebežinosiu su kuo man gyventi, o su kuo ne, atsiranda nebetikėjimas, kad viskas bus gerai, kad viskas bus taip, kaip turi būti.

Dažnai santykiuose vengiam konfliktų, darom viską, kad tik neišsakyti nepasitenkinimo, nes mes to paprasčiausiai bijom. Tai susiję su praeityje patirtais konfliktais, smurtu, rėkimu, baudimu ar kažkuo, kas grįžta kaip prisiminimai. Tada meluojam, apsimetinėjam, nesakom, ką galvojam, kaip jaučiamės, nedarom, ką norim daryt, nes bijom konflikto. Prisigalvojame įvairiausių būdų, kaip pabėgti nuo konflitinių situacijų, nes „konfliktai yra blogis, o aš esu dvasingas ir turiu visus mylėti”. Geriau paspausiu savo jausmus, jų nejausiu, darysiu viską, kad tik niekada nesipyktumėm … Tada, visa tiesa lieka nepasakyta, o mes meluojam, vaidinam, įsivaizduojam, kad viskas gerai, kartais sprogstam, ypač kai pradedam kažką tyrinėti savyje, atsiranda dar didesnis vengimas.

Konfliktų vengimas atneša labai įdomių dalykų, kadangi turime begalę stiprių jausmų, nuo kurių bėgame, mes prarandame drąsą ir nuoširdumą. Kuo labiau bėgam nuo pykčio ir konfliktų, tuo labiau prarandame energiją. Mes turime slopinti labai stiprius jausmus, todėl išeikvojam labai daug energijos. Tada dažnai ateina apatija, sielvartas, nenoras nieko daryt, niekur judėti, nes tiesiog reikia slopinti pyktį. Būnant darbe ar su draugais jautiesi gerai, o grįžus ir susitikus žmogų su kuriuo tu vengi konfliktų, tavo energija iškarto dingsta. Neturi noro bendrauti, ima žiovulys, norisi pailsėti nes turi slopinti pyktį ir kitus neišsakytus ir nepaleistus jausmus.

Turbūt pagrindinė priežastis, kodėl žmonės kuria santykius, tai milžiniška baimė likti vienam „jeigu liksiu vienas mirsiu, mano gyvenimas bus kančia, būsiu nevykėlis ar nevykelė“, tada, kai mes viduj su tuo nesutinkam, mes keliam beprotiškus lūkesčius partneriui. Partneris turi mus linksminti, padaryti mus laimingais ir pilnaverčiais. Jei šiuos visus reikalavimus pats sau pasiviešintum, pamatytum, kad tokius lūkesčius atitikti galetų nebent Ponas ar Ponia Tobulybė, nes tobulumo standartai būna labai aukšti, ypač pasąmoniniuose sluoksniuose.

Iš tikrųjų vyruose ir moteryse mes ieškome – Dievo. Ieškome to ryšio, tos besąlyginės meilės, be jokių priekaištų. Ieškome totalaus priėmimo ir tai yra tik maža dalis to, ko tu tikiesi iš santykių. Santykiuose mes ieškome Dievo, mes ieškome savęs ir ryšio su savastim, būtimi ir egzistencija. Ir jeigu tu žiūrėdamas į save susivoki, kad meilė kyla iš vidaus, tuomet santykiai būna dešimt kartų harmoningesni, nes labai daug lūkesčių ir trūkumų tiesiog nukrenta.

Iš vienatvės baimės kyla tikėjimas, kad mes galime rinktis, kad mes išsirenkame savo partnerius. Atidžiau pasižiūrėjus supranti, kad tu nieko neišsirinkai, tu tiesiog nusprendei pagal senąjį proto šabloną, kuris atėjo iš vaikystės, iš praeities. Tada kai mes tikime, kad mes renkamės ar mus renkasi, mes apsimetinėjam, mes meluojam, mes bandome pasirodyti kitokiais, nei esame. Mes bandome pasirodyti nuostabiais ir ypatingais, nes tokių, kokie esam nemylės. Kodėl? – Nes mes patys sau nepatinkam, todėl bandom apsimesti, prisitaikyti, įtikti… Tuomet, tu negali turėti ramybės, nes tu tarsi ieškai ir bandai būti kažkuo, kuo nesi.

Jeigu susitelksi į save ir meilę sau, tada santykiai atsiras kada reikės ir taip kaip reikės, harmoningiausiu tau būdu. Nes tu būsi laimingas ir taip, be jų. Tik toks save užpildantis besąlygine meile žmogus gali pritraukti harmoningus santykius. Kuo mes esame labiau prisirišę prie trūkumo santykių, tuo dažniau gyvenimas grasina juos atimti ir sugriauti.

Kiti kaip tik vengia ir nenori santykių. Nei prisirišimas, nei vengimas nėra laisvė. Jei paleisi santykių trūkumą – būsi laisvas. Tada tu būsi vienodai džiaugsmingas turi tu tuos santykius ar neturi, turi šeimą ar neturi, yra vaikų ar jų nėra.

Tavo laimė nepriklausys nuo nieko, nes ji ateis iš tavęs.

Artimiausi renginiai

 

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Jūs sėkmingai užsisakėte naujienlaiškį