Vakar turėjau aišku patyrimą ir tiesiog atėjo instrukcija, ką daryti jei paleidnėjant emocijas užeina labai stipri būsena, kurioje stringi. Tokia, kur arba daug skausmo, arba pykčio, netikėjimo, abejingumo ir pan. Tokia, kai kažkur giliai suvoki, kad sėdi visiškam nesąmoningume, visiškoj būsenoj, emocijoj ir nejauti jokios galimybės iš ten išeiti. Tokioje būsenoje dažnai žmonės jau imasi bet ko, kas padeda, “paskutinio šiaudo”: gulasi ant žemės, raitosi, gūžiasi, verkia, meldžasi, mantrą kartoja, prašo Dievo pagalbos. Tas prašymas dažnai nei šioks nei toks, kažkoks inkščiantis, be tikėjimo gauti pagalbą. Tai man parodė, ką tokiu atveju galima daryti.
Reikia prašyti drąsos. Tarsi restorane užsisakyti drąsos. Jausmas toks, sakykim esi chirurgas, operuoji žmogų, ir paprašai tau paduoti kitą skalperį. Be jokio inkštimo, be jokio nusižeminimo, bet su bendradarbiavimo jausmu. Su kartu kuriančio emocija. Dabar drąsos, prašau. Drąsos, drasos. Man tai rodė labai aiškiai, kartu su situacijomis. Užeina tamsa, aš pradedu kartoti, drąsos, drąsos. Ir einu tada drąsiai kiaurai tai. Ateina skausmas, baimė – drąsos, drąsos, drąsos. Ir vėl vyksta ėjimas kiaurai, būsena keičiasi.
Kai pagalvoji, tai net bet kurioje situacijoje gyvenime taip galima elgtis. Ne tik paleidimų metu. Nes kodėl tos drąsos reikia prašyti? Nes tai kas dabar vyksta ir kur jau kyla įtampa – yra vieta, kurią tu pradėjai blokuoti. Tu nebenori eiti toliau, nebenori eiti kiaurai tai, tu blokuoji, stringi, nežinai, abejoji, muistaisi, gal net kaltini kitus, bet užsispyrei neiti kiaurai tai. Užsikabinai ir rankomis ir kojomis nori sedėti ten kur esi ir bijai judėti toliau.
Tai gi, kaimynas ryte aprekė (drąsos, drąsos), jauti, kad pinigų mažai (drąsos, drąsos), vaikai namie žviegia (drąsos, drąsos) ir iš ramybės eini per tai kas dabar vyksta kiaurai. Pasižiūri kas yra už to. Nesilaikai įsikibęs to, kur esi ir to ką jauti.
Pabandykit, tikiuosi, naudingai pritaikysit. Drąsos, drąsos.